Portretas

Po to, kai Perlas Timberas išėjo į pensiją, jis suvokė, kad yra niekam nebeįdomus - tie, kam jis dar naudingas, elgėsi su juo familiariai, o kiti, nebesulaukdami iš jo buvusių malonių, atvirai spokso į Perlą kreiva akimi…

Jis atidavė labdariams televizorių, perleido anūkui kompiuterį. Jis pasiliko tik radiją, kurio neklausė ir neveikiantį telefoną, kad kambaryje liktų civilizacijos ženklų.

“Jei šis laikas išdavė mane išdavė, aš taip pat galiu jį išduoti” – pamanė Perlas Timberas šešiasdešimt šeštąją dieną po to, kai nustojo vaikščioti į darbą.

Nebežinodamas, kaip panaudoti tą laisvo laiko lavina, užgriuvusią jį visu svoriu, jis ryžtingai patraukė į biblioteką, nors tai buvo be galo senamadiška. Tapęs jos abonentu, jis buvo be galo nustebintas tų stebuklingų atradimų, kurie užplūdo jį begaline herojų, įvykių ir apmąstymų srautu.

Iki tol manęs, jog Gyveno iš didžiosios raidės, Perlas suprato iš tiesų lėkęs kaip voverė rate…

Regėjosi jam, jog Perlas Timberas skaito vadovėlius kaip reikia gyventi, tačiau pats gyvenimas jau praėjęs…

Dažnai, versdamas puslapį po puslapio, pasinerdamas į herojų gyvenimo vingrybes, Perlas visiškai pamiršdavo save ir pajusdavo nirvaną. Tada jis nebūdavo niekam įsipareigojęs, neturėjo atitikti normų ir reikalavimų, jo nespaudė pažįstamų ir nepažįstamų žmonių žvilgsniai, vertinantys jo automobilį, jo drabužius, veidą, eiseną. Jis nebejuto įsipareigojimo būti geriausiu.

Dingo ir noras parodyti abstraktiems aplinkiniams savo tariamus pasiekimus – marketingo direktoriaus vietą, “Mercedes”’ą ar televizorių “Sony”... Nebereikėdavo vaidinti sąžiningo šeimos tėvo, netgi pajuntant gėdą dėl to, kad jo ir Regės (prieš septynerius metus mirusios žmonos) naktį išdarinėjami dalykai ne visiškai derinasi su tradicinės šeimos samprata…

Senasis Perlas Timberas dingdavo. Tiesiog prapuldavo. Palaimingai, neįtikėtinai, stulbinamai. Galutinai, tačiau grįžtamai…

Tad, vos suvokęs, jog sėdi supamame krėsle, kurio sėdimoje dalyje pūpso nelygumas, dėl ko ant jo užpakalio iškilo guzas, jis paniurdavo.

Pilkas, eilinis žmogelis likdavo prie baltų knygos puslapių, o jo gyvenime tebuvo keletas laimingų akimirkų. Įtampa, beprotiškas tempas ir amžinas skubėjimas atvedė jį prie vienatvės durų, tačiau įėjęs į kambarį Perlas Timberas rado tik savo paties iškamšą…

Tą šiltą birželio popietę, kuomet mes pradėjome savo pasakojimą, jis buvo bent penkiolika centimetrų pakylėtas nuo žemės.

Ši būsena lydėjo Perlą jau trečią dieną - perskaitęs “Mieląjį draugą”, jis suprato, jog jo gyvenime buvo ir du didingi dalykai – meilė sūnui ir žmonai.

Jis tai suvokė eilinį, gal kokį 5231 – ąjį kartą. Tačiau ekstazė ir pasitenkinimas apėmė senį todėl, kad (Perlo manymu) jis buvo kur kas geresnis žmogus už Mopasano sukurtąjį mieląjį draugą. Šioji mintis ir vėl privertė jį nusišypsoti bei pagirti save už tai, kad bent kelis kartus savo ilgame ir sunkiame (būtent šiuos epitetus jis visad vartojo kalbėdamas apie savo nueitą būties kelią) gyvenime sugebėjo mylėti.

Taigi, jis padėjo knygą ant greta stovinčio stiklinio žurnalinio stalelio ir nuėjo prie lango. Jis žvelgė į ryškią saulę, klausėsi švelnaus paukščiukų čiulbėjimo, akimis glostė mėlynus ežero vandenis. Žaliuojančio miško didybė vertė jį nejučia gėrėtis šiuo neišpasakytu grožiu ir suko jo mintis iki tol visiškai neregėta linkme – “Nejau tokia didybė yra pati iš savęs???”.

Perlas Timberas kruptelėjo. Jis išgirdo skubotų žingsnių aidą skambant už durų - tai Gerhardas lipo laiptais. Jo žingsnių aidas visad būdavo sunkus ir keistai slegiantis, tarytum pagirių skonis burnoje.

Aidas nutilo. Perlas stovėjo įsitempęs ir laukė. Jis girdėjo sunkų sūnaus šnopavimą už durų. Taaaaip, jis jau senokai nebepažįsta savo mylimojo Gerhardo – metų našta pavertė juos du jungą velkančiais jaučiais, kurie buvo per daug užsiėmę, kad bent retsykiais pažvelgtų vienas į kitą.

- Prašom! - sušuko jis ir išsyk pasigailėjo. Šūksnis išėjo pusiau beviltiškas ir keistai slegiantis. Jis tarsi toliau kabėjo ore, slėgdamas senį.

Atsivėrė durys. Tarpdury sustingo masyvi Gerhardo figūra. Jo didžiulis apatinis žandikaulis, regėjos Perlui, buvo dar sunkesnis nei įprasta, o keistai suraukta pailga nosis bylojo jog jis jaudinasi.

- Labas, - sausokai ištarė Perlas. Jis suraukė kaktą ir, gynybiškai ant krūtinės sunėręs rankas, liko stovėti prie lango. Jis jaudinosi. Norėdamas atsipalaiduoti, prisėdo ant palangės kraščiuko. Nors jis ir spaudė Perlo sėdynę, šis to veik nejuto. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į sūnų, kurio vizitas, iš pažiūros įprastas ir kasdieniškas, nežinia kodėl iki širdies gilumos sukrėtė senį. Per kelias sekundes nuo beldimo ir iki sūnaus įžengimo į kambarį sūnaus paveikslas Perlo akyse pavirto kažkuo neapčiuopiamu, dideliu, galingu ir be galo gąsdinančiu.

Jis tarsi stebeilijo į pabaisą, kurią visą gyvenimą laikė mažyčiu šuneliu.

Pajutęs įtampą, Gerhardas sustingo pusiaukelėje prie tėvo. Jis tiesiog nepajuto, kaip jo kūnas, žengiantis žingsnius, suakmenėjo. Nejauki atmosfera privertė jo protą katapultuotis – mintys pasisuko apie orą, žaliuojančius medžius ir pikniką, kuris artimiausiomis valandomis turėjo praskaidrinti jo liūdną kasdienybę.

Tačiau vis dėlto suvokęs, kad atėjo čia su tikslu, o situacija tampa nebepadori, Gerhardas suėmė save į rankas, prisivertė nusišypsoti ir ramiai nukulniavo iki tėvo figūros, sustingusios prie praviro lango.

- Kaip jautiesi? – paklausė jis, paspausdamas tėvui ranką. Senio paspaudimas buvo skausmingas. Sausa, tačiau tvirta ranka it spaustuvuose suspaudė jo delną. Gerhardas akimirkai nusigando. Jis staiga pasijuto silpnesnis už savo sukriošėlį.

Bet kurį kitą žmogų ši šypsena būtų įtikinusi. Jos metu jo veidas tarsi atjaunėjo. Išsilygino raukšlės, senis virto vidutinio amžiaus žmogumi, kuris dar turi tiek jėgų, kad jų užtektų penkioms inkarnacijoms.

Tačiau joje, toje šypsenoje, buvo kažkas reklaminio, pigaus ir per garsiai rėkiančio. Joje buvo juntamas iššaukiantis noras gyventi taip “gerai”, kaip niekada negyveno niekas kitas. Su įtampa ir netikrumu sumišusi išraiška sūnui buvo pažįstama. Jis liūdnai papurtė galvą. Nešulys, laikomas kitoje rankoje, pasirodė dar sunkesnis.

Jis atsistojo šalia tėvo ir žvelgė pro langą. Tačiau idilės sukurti nepavyko. Tėvas nukulniavo iki krėslo ir atsisėdo. Krėslas sujudėjo, lingėmis braukdamas per lakuotą parketą. Pasigirdo bjaurus besitrinančios medienos garsas. Gerhardas susiraukė. Tačiau širdyje jam palengvėjo. Jį ir tėvą skyrę penki žingsniai leido Gerhardui laisviau jaustis, jie nebesijuto kaltas dėl to, kad atakuoja žmogų, stovintį šalia jo. Be to, jis aiškiau matė ir nudryžusį, languotą tėvo chalatą ir šlepetes, į kurias jis buvo įsispyręs – senamadiškos ir vietomis nuzulintos iki baltumo, jos aiškiai bylojo – Perlas yra paprastas namisėda.

O Gerhardas, dar jaunas, tačiau jau patyręs, su nauju kostiumu ir odinėmis šlepetėmis, be to, stovintis prie lango, tarytum įkūnijo pasaulio šeimininkų kastą.

Jo akį traukė kairėje sūnaus rankoje kabaliojantis juodas maišelis. Jis aiškiai turėjo savo paskirtį. Tėvas netgi sumetė, jog greičiausiai jis yra pagrindinis šio vizito herojus, tačiau daryti išvadų dar nesiėmė. Jis buvo per daug sugniuždytas to netikėtai užklupusio priešiškumo sūnui, kad prote liktų vietos esamos situacijos analizei.

Tačiau jo tariamas nuoširdumas nesugriovė tos bedugnės, kuri juos skyrė. Stovėdami ant priešingų bedugnės kraštų, jie vaidino spektaklį, kuriame plaukia vienoje valtyje.

- Gerai, vaikams reikia į gamtą… Miško oras jiems labai naudingas. Pats žinai, į juos reikia investuoti, kol dar tokie mažučiai.

- Taaaip, taaaaip, - nutęsė senis. Dabar jis be galo aiškiai juto didėjančią grėsmę. Jis girdėjo krintančios lavinos griausmą. Tik pačio sniego dar nebuvo matyti…

- Šitą, tėti, - staiga kiek garsiau prabilo Gerhardas. Jis kilstelėjo ranką su maišeliu. Senis suprato, kad dabar prasideda spektaklio dalis “maišelis”.

Gerhardas aiškiai laukė klausimo “ką?”. Tačiau jo nebuvo. Tėvas tądien laikėsi kaip niekad tvirtai. Jis juto savotišką teisumą situacijoje, kurios esmės nė nežinojo. Tačiau priėmęs laukimo taktiką jis pamatė, jog laimi. Ir nė nesirengė jos keisti.

- Tėti, - toliau kalbėjo Gerhardas. Jo žodis “tėti” Perlą ėmė erzinti, – bažnyčioje pastorius kalbėjo apie tėvus. Jis papasakojo, kaip jiedu sutarė su savo seniu. Jis kalbėjo apie artimą tarpusavio ryšį.

- Oooo, taip! - sušuko senis. Jo veidas nusigiedrijo. Jis pažinojo pastorių Kilmaną ir jo tėvą Raufą, kuris buvo kas savaitę klizmuojamas savo sūnaus. Tai buvo vadinami “klizmų vakarėliai” į kurių programą įėjo: pastoriaus vakarienė pas tėvą, tėvo pokalbiai su anūkėliais, marčios kulinarinis pasirodymas, TV degustacija bei kortų partiją, tačiau neišvengiama kulminacija tapdavo klizmos statymas, ką pastorius galėjo atlikti be galo profesionaliai. Būtent tokie atsiliepimai apie sūnaus klizmas sklido iš paties Raufo lūpų. Jis be galo didžiavos pastarąja savo sūnaus savybe.

Tačiau kiek buvo juoko, kada po vienos iš klizmų senasis Raufas išvyko į pasimatymą su Abraomu, o jo sūnus skaitė pamokslą tėvo laidotuvėse. Jis turėjo apsimesti, jog negirdi užgaulių pastabėlių bei žodžio “klizma”, kuris išsprūsdavo tai iš vieno, tai iš kito laidotuvių procesijos dalyvio lūpų.

- Taigi… Pastorius pasakojo apie savo tėtį, su kuriuo taip puikiai sutarė, ir vakarėlius… Man tai paliko įspūdį.

Tačiau ir vėl stojusi tyla nužudė Gerhardo “nuoširdumą”. Jis buvo atvirai sutrikęs, nežinodamas, kokią pagaliau rolę pasirinkti. Galiausiai nusprendęs, kad nesirinks jokios, toliau porino:

- Jis kalbėjo, kad senukams sunku mūsų visuomenėje… Aš, tiesą sakant, nemanau, kad tai – absoliuti tiesa, tačiau vis dėlto buvo galima įsiklausyti. Žinai, man kažkiek paaiškėjo ir tavo situacija. Staiga supratau, kad per pastaruosius penkis metus tau tikrai nebuvo lengva.

Tai buvo pirmas teisingas Gerhardo ėjimas. Pagaliau atsipalaidavęs, jis pajuto tėvo valdymo pultelio svertus ir ėmėsi palengva juos spaudinėti. Iki tol dėl įtampos prarasta situacijos kontrolė po šio sakinio, pamačius, kaip tėvo akyse šmėkštelėjo nuoskaudos šešėlis, akimirksniu grįžo į jo rankas.

- Žinai, aš pamaniau, kad tau tikrai sunku. Mama jau mirusi, mes bendraujame retai… Tu nemanyk, kad esi mums nereikalingas, tačiau darbas suryja tiek laiko… Žodžiu, pats žinai…

Tėvas linktelėjo. Gerhardas triumfavo. Jo akyse ir vėl sėdėjo vystomas seniokas.

- …ir mamos mirtis tikrai nebuvo dovanėlė… Žodžiu, tėti, aš supratau, kad buvau visai nuo tavęs nutolęs. Ir šiandien bažnyčioje, kada dalino nemokamas klizmutes, aš staiga supratau, kad… Tu neišsigąsk, tėti, sėsk atgal į krėslą. Klizmutė su ypatingu vaistažolių mišiniu, kuris lengvina virškinimą. Tai tikrai geras pasiūlymas, tėti. Suprantu, tai gal ir atrodo žeminančiai, tačiau pamąstyk – pagerėjusi po tokios klizmos savijauta gerokai tau palengvintų. Juk ir vienatvės našta nėra tokia sunki, kai gerai jautiesi. O aš juk žinau, kad turi problemų su virškinimu.

Įsijausminęs Gerhardas nepjauto, kaip ėmė taukšti visiškus niekus. Jis taip mėgavosi klizmutės teikiamais privalumais, jog visiškai prarado situacijos jauseną ir pats absurdiškumas jo “išganingojo” pasiūlymo dingo iš jo akių.

- Ir aš manau, kad tai, jog pastorius taip savotiškai padėdavo savo tėvui, iš dalies ir buvo jų artumo priežastis. Juk ne taip svarbu, kokia pagalba, svarbu, kad ji yra. Pagalvok apie tai, tėti, juk tikrai nesvarbu, kaip padėti kenčiančiam, svarbu pats noras!

Čia Gerhardas nutilo. Jis net išraudo, kokį buvo pagavęs įkarštį. O dešinę ranka lakstė ore piešdama apskritimus, kvadratus, trikampius. Žvelgiant iš šono, buvo galima pamanyti, jog jis sako rinkiminę kalbą. Jo akys degė, o aukštai pakelta galva bylojo, jog žmogus yra visiškai įsitikinęs savo teisumu. Tačiau tyla, tyla be atsako, pikta ir net grėsminga, privertė jį užsičiaupti. Jis sutiko tėvo, panarinusio galvą, pakreipusio ją kairėn, suspaudusio lupas ir iki baltumo pabalusiais pirštais įsitvėrusio fotelio atkaltes, žvilgsnį. Gerhardas suvokė, kad senis tikrai ne tiek nukriošęs, kad toks humoras jam tiktų. Jis net išsigando. Tuo momentu jo nė kiek nebūtų nustebinę, jei tėvas, pakilęs iš vietos, pabandytų jį sumušti. Gerhardas net įvertino jų svorius ir priėjo išvados, kad bent trisdešimčia kilogramų lengvesnis senis kaip reikiant gautų į skudurus.

- Tai, tėti, tu pasižiūrėk tą labdarą ir nepyk ant manęs. Juk niekas tavęs neverčia. Galiausiai gali ir ją išmesti. Tai va… O mes važiuojam.

Senis dar dešimt minučių sėdėjo krėsle. Jis niekaip nesuvokė ką tik įvykusių dalykų. Baisiausia buvo ne žeminantis pasiūlymas, bet Gerhardo svetimumas. Jo sūnus tarsi buvo žengęs iš reklaminio klipo, kur pasakojama apie gyvenimą rojuje. Jis tarytum žvilgėjo auksu, visa jo povyza bylojo apie “gerą gyvenimą”. Tačiau sūnus buvo toks svetimas ir net atgrasus, kažkoks pabrėžtinai netikras, kad senio oda perbėgo šiurpas.

Jam buvo sunku patikėti, kad šis vyras – jo paties sūnus… Apmaudas ir kartėlis užplūdo senio širdį. Jis ir vėl pasijuto vienas, vienui vienas visoje visatoje. Jis girdėjo užvedamo “Renualt” variklio kosėjimą, jo ausis pasiekė ir vaikučių klegesys, tačiau nebeturėjo jokio ryšio su juo, todėl ne tik skaudino, bet ir buvo visiškai jam svetima.

Perlas pajuto, kad dar akimirka, ir jis vėl pravirks. Pažeminimo suvokimas tik tada, praėjus keletui minučių nuo sūnaus išėjimo, pasiekė jo protą.

“Ar jis toks kvailas, ar toks beširdis???” – mąstė jis. Gyvenimo beprasmybė ir vėl užgriuvo jį. Perlas suvokė, kad ne daug kas teskiria jį ir mieląjį draugą – sūnaus meilė, jų santykiai, tebuvo muliažas, tariamas nuoširdumas, blogų aktorių filmas…

Jausdamas, kad jei toliau gilinsis į šį siaubingą atradimą, gali išprotėti, senis pakilo nuo krėslo, pavaikščiojo po kambarį, padarė keletą pritūpimų. Jam kilo nenumaldomas noras nusileisti žemyn ir svetainėje įsijungti televizorių, tačiau senis jam nepasidavė. Jis susikaupė ir, nuėjęs prie žurnalinio staliuko, paėmė sūnaus paliktą juodą maišelį.

Celofanas sučežėjo jo rankose. Senis pravėrė maišelį ir ištraukė nediduką, kompaktinę klizmą. Jis girdėjo, kaip guminio indo viduje kliuksi išganingasis vaistažolių mišinys. Vien šis garsas jam panašėjo į neįprastų varpų skambinimą “Guminiai kliuksintys varpai šaukia numirėlius” – suskambo frazė jo galvoje.

Perlas išsigando. Bijodamas, kad tuojau – tuojau iš tiesų išprotės, jis nutarė kuo skubiau viską išsiaiškinti.

Jis iškratė visą maišelį – jame dar buvo trys lankstinukai – du geltoni, ir mėlynas. Senis padėjo klizmą į šoną, pasiėmė lankstinukus ir ėmėsi skaityti, tačiau prieš akis nematė visiškai nieko.

Jo protas, prieš paties Perlo valią, analizavo Gerhardo elgesį. Nors buvo ir akivaizdu, tačiau pilkosioms ląstelėms teko paplušėti, kol jos pripažino, kad Gerhardas elgėsi kaip tikras beširdis, šaltakraujis, sadistiškas veidmainis.

Ir nors seniui kilo nenumaldomas noras aiškinti viską sūnaus natūraliu rūpesčiu, jų nutolimu ar netgi tuo, kad sūnus pervargsta savo programuotojų firmoje, tačiau faktai, jo elgesys, jo reklaminė išvaizda bylojo apie tai, kad Perlas buvo visiškai svetimas Gerhardui. Dar daugiau – senis jį erzino…

Baisiausia buvo tai, kad Gerhardas labai mylėjo savo vaikus, jo, Perlo, anūkus. Tai buvo gryniausia tiesa. Gerhardas nė miligramu neapsimetinėjo. Jis iš tiesų juos be galo mylėjo…

Senis pagaliau suvokė turbūt jau trečią kartą braukiąs akimis per reklaminį skelbimą:

“Erotinis kanalas suaugusiems. Tik penkiolika dolerių į mėnesį - ir viską, ką aktoriai daro iš tiesų, taps prieinama jūsų žvilgsniui”.

“Nesuprantu, kurių velnių jis man kišą tą šlamštą. Ko jis nori???” – skriejo mintys senio galvoje.

Neatremiamas pasiūlymas!!!

Laidotuvių namai “Filas ir Pilas” siūlo neįtikėtiną galimybę!!!

Jūsų namuose yra pasiligojęs senukas??? Jums sunku jį išlaikyti??? Gyvenimas jam jau seniai nebemielas??? Jis svajoja apie mirtį???

Šiandien mes turime puikų atsakymą visiems, ką kamuoja tokios problemos!

Tik šiuos pusę metų, nuo 06.15 iki 12.29 dienos jūs turite neeilinę progą palaidoti savo senukus visiškai nemokamai!!!

Jums privalu gauti raštišką dar gyvo senuko sutikimą mirti.

Po to tereikia atgabenti jį pas mus!!!

Pagal eksperimentinę vyriausybės programą, tik “Filo ir Pilo” laidotuvių namams yra suteikta teisė dirbtinai sukelti mirtį, o po to NEMOKAMAI palaidoti senukus, kuriems daugiau, nei 65 metai.

Jokio skausmo, jokių rūpesčių, jokių išlaidų!!!

Nužudome, nuprausiame, aprengiame, palaidojame.

Nenorite dalyvauti laidotuvėse, tačiau gėda prisipažinti artimiesiems??? Ne bėda! Kompiuteriu sukursime nuotraukų ciklą, ar net filmą, kuriame bus aiškiai matyti jūsų gedėjimas bei solidi laidotuvių ceremonija, nors jūs net nedalyvavote laidotuvėse!

Viską išlaikysime paslaptyje!

Kokybė ir patikimumas, profesionalumas ir diskretiškumas!!!

“Filo ir Pilo” laidotuvių namai laukia jūsų senukų su asmens dokumentais, notaro patvirtinu sutikimu mirti ir gera nuotaika.

Antroji šovusi mintis liepė jam pasitaisyti akinius. Jis juos nusiėmė, patrynė stiklus į savo dryžuotą chalatą, kietais, sutingusiais pirštais pamaigė akis. Jis tarytum nebebuvo savyje. Jis nebežino, kas yra “Pelras Timberas”. Įprasta seniui būsena staiga dingo, o jis pats tarsi papuolė į vakuumą, kuriame nieko NĖRA. Jo tarsi niekad ir nebuvo, įrašas apie jo asmenį neegzistavo amžinojoje knygoje…

Tačiau dėl nežinomų sau aplinkybių jis ir vėl sėdėjo savo krėsle, kuris lengvai suposi, sukeldamas įspūdi, jog Perlas plaukia laive..

Perlas Timberas užsidėjo akinius, patrynė raukšlėtais delnais veidą, papurtė galvą. Sąstingis praėjo.

Nykščiu ir rodomuoju pirštu suspaustas lankstinukas savo nepaneigiamu buvimu dėbsojo į jį.

Ir nors jam regėjosi, jog tai visiškai neįmanoma, dėl to niekas nesikeitė. Lankstinukas tebebuvo jo rankose, savo juodomis, žudančiomis raidėmis bylodamas, jog visa, ką jis ką tik perskaitė, yra TIKRA.

Senis sukosėjo. Jis tarsi tik po to pradėjo kvėpuoti. Oras lyg degino jo kūtinę. Rankos ėmė virpėti, širdis sunkiai daužėsi. Ji stukseno lyg pervargęs kuinas, kuris, regėjos Perlui, tuojau kris nuo nuovargio.

Kažkas proto viduje sakė jam, kad Perlas praleidžia svarbu elementą, esminę mozaikos dalį ir jis buvo priverstas to balso paklausyti.

Senis sumirksėjo. Jis pagaliau visiškai atsitokėjo. Pakilęs nuo kėdės, jis ėmė žingsniuoti po kambarį, vis iškeldamas ranką ir pagrūmodamas ja nematomam priešui.

- Penkis metus, penkis metus. Nuo pat tos akimirkos, kai išėjau į pensiją, jie norėjo mane nudobti, - murmėjo jis po nosimi.

Regėjosi jam, kad ilgas, rišlus ir nuoseklus Gerhardo šeimos planas atsiskleidė tik dabar. Jie visą laiką sekė jį, Perlą, norėdami palydėti pas Abraomą, o jis nujautė tai. Taaaip, tai nebuvo senatvinė depresija, kaip jam iš pirmo žvilgsnio pasirodė… Perlas iš tiesų nujautė, kad jam gresia mirtis.

Per tą laiką nuo momento, kai jis protu suvokė pasiūlymo esmę, tebuvo praėjusios aštuonios minutės, o senis jau tarėsi žinąs savo gyvenimo prasmę – kovoti su niekingais senukų žudikais. Jis regėjosi sau kur kas prakilesne asmenybe, nei anksčiau. Už nugaros liko ir pilki knygų personažai. Jie Perlui dabar buvo niekingi ir maži, o jis pats – ryškus, didingas žmogus, pakilęs kur kas aukščiau, nei eilinis senis – jo, Perlo, gyvenimas baigėsi žiauriu giminaičių persekiojimu, kančia ir netgi detektyvu, kas jo akyse niekaip nesiderino su pilkos vidutinybės įvaizdžiu.

Jis jau buvo pamiršęs išdavystės ir sielos skausmo potyrius, jie buvo visiškai dingę. Jis mąstė apie tai, kad klizmutė greičiausi pilna nudingo skysčio.

Jis įsivaizdavo, kokius skausmus patirtų, pasinaudojęs klizmute - jis matė save, besiraičiojantį ant grindų, su drimbančiomis iš burnos ant lakuoto parketo putomis, iš skausmo daužantį galvą į grindis. Jis fiziškai juto neregėtą skausmą, plintantį nuo žarnų, per visą pilvą, įsiliejantį į protą, užpilantį smegenis…

Senio kūnu perbėgo ledinis šaltis. Jis nusprendė, kad scenos per žiaurios ir nutarė kol kas jas pamiršti.

Saiga jam toptelėjo mintis, jog pastorius taip pat nugalabijo savo tėvą. Taaaip, greičiausiai ir jis įpylė seniokui prakeiktų nuodų, kad tik galėtų gauti namą.

Viso pasaulio žmonės, didžiulė naktyje rėkianti minia Perlo akyse pavirto senukų žudikais. Jis matė juos, jaunus ir vidutinio amžiaus, kruvinai degančiomis akimis, su durtuvais, peiliais, šakutėmis, su šakėmis, dalgiais, pistoletais, su automatais, kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais, beisbolo lazdomis, su kūjais, pjautuvais, priekalais, vėzdais, nunčiakais, su metaliniais vamzdžiais, plytomis, akmenimis, lentomis su įkalta vinimi gale, su kastetais, durtuvais, arbaletais rankose.

Jie vedėsi šunis, ambrijančius savo iššieptais ilgais, aštriais dantimis, plaukiojo su rykliais, tykančiais senolių vandenyne, skraidė su didžiuliais paleozojaus dinozaurais - skrajūnais, trokštančiais nusigriebti į pensiją išėjusį egzempliorių, su ugninėmis pabaisomis - žmonėmis, tūkstantiniais pulkais skrodžiančiomis tamsą, keliaujančiomis tiesiai pas senukus, į jų namus, lovas, vonias, į jų virtuves ir miegamuosius, į jų sandėliukus ir garažus, į jų buvusias darbovietes ir reikšmingas gyvenimo vietas…

Juos nudurti, nušauti, numarinti, nukirsti jiems galvas, ketvirčiuoti, pasodinti į elektros kėdę, suleisti mirtiną injekciją, sudraskyti į gabalus, sudeginti, paskandinti, išmesti iš devinto aukšto, pakarti, nuskusti plikai ir uždusinti savo pačių plaukais, sutraiškyti, nutrenkti automobiliu, susprogdinti, nutraukti galvą, giljotinuoti, užmėtyti akmenimis, užkasti gyvus į žemę, išpjauti smegenis ar netgi pasmaugti…

Perlas Timberas taip gyvai matė visus aukščiau aprašytus vaizdinius, kad nejučiomis pravirko. Jis atsisėdo ant grindų, prie šalto geltono radiatoriaus ir ėmė braukti vieną ašarą po kitos. Jam buvo siaubingai skaudu dėl tokios apverktinos nacijos žilagalvių lemties.

Jis visu kūnu, visa siela ir protu juto savo pasmerktų bendraamžių kančias, žinojo jų rūpestį dėl namų, butų ir automobilių, į kuriuos kėsinosi jaunesni kolegos, jis puikiausiai pažinojo jų mirties baimę ir norą likti jėgų žydėjime…

O baisiausia buvo tai, kad jis, Perlas Timberas, buvo vienas iš jų, aukščiau aprašytų nelaimėlių, kuriems neliko nieko kito, kaip tik laukti kelionės į amžinąjį miegą…

Su šiomis mintimis senis pasiekė savo verksmo apogėjų. Jis braukė ašaras vieną po kitos, jis šliurkščiojo nosimi ir purtė galvą. Jis sukando dantis, kad neklyktų ir tik tada, kada jau nebesugebėjo mąstyti, kada jo protas išsilaisvino nuo nelemto įpročio chaotiškai mąstyti, jis staiga suvokė, jog verkia visai ne todėl, kad jam pagailo likimo brolių, o dėl to, kad jo sūnus, jo Gerhardas tikrąją ir pilnąją šio žodžio prasme išdavė jį, senį. Tą, kuris jį nešiojo ant rankų, kuris kėlėsi naktimis, vaikščiojo į jo mokyklą, kuris stebėjo pirmuosiuos jo pasimatymus, kuris aiškino kokie pavojai slypi lovos dalijimesi su mergina, kurios nesi vedęs, kuris jį mylėjo visa širdimi ir aukojo savo laiką, pinigus, savo gyvenimą tam, kad jis užaugtų…

“Kodėl? Ką aš padariau blogai?”- klausė savęs ašarojantis senis. Vienišas ir apleistas jis jautėsi prie savo geltono radiatoriaus, nugara jausdamas sienos vėsą. Jis žinojo, jog visas pasaulis dabar šoka tango. Tačiau vakaro karaliaus Perlas nepažinojo…

Jis kaltino save dėl to, kad visas jo gyvenimas iš tiesų buvo beprasmis (mintis apie išskirtinumą jam jau atrodė visiškai beprasmiška ir be galo kvaila. Jis netgi juto gėdą, kad ji dar visai neseniai buvo atėjusi į galvą), nes tas, vienintelis, iš likusiųjų gyvų jo meilės vertų žmonių, atsuko jam nugarą…

Perlas pakilo ir nuėjo iki lovos. Kritęs į ją, jis nė nepajuto, kaip, prasikankinęs dar dvi valandas, užmigo…

…Pagaliau prasibudinęs, senis staiga pasijuto be galo pavargęs. Burnoje jis juto nemalonų puvėsių prieskonį, svaigo galva. Jis jautėsi kaip sudaužytas. Tačiau šlykščiausia buvo tai, kad skaudėjo jo SIELA.

Senis nebenorėjo egzistuoti. Pati būtis tapo jam skausminga ir netgi svetima. Jis nebenorėjo pažinoti šio pasaulio. Jam ėmė atrodyti, kad visa, ką jis gyvenime patyrė, vienokiu ar kitokiu būdu vis viena veda į tą nelemtą, prakeiktą skausmą…

Perlas išgirdo atsidarančių kiemo vartų vyrių cypimą, tyliai kaksėjo automobilio variklis… Staiga įprastas, kasdienis pasaulis, kuris pusdieniui buvo dingęs iš jo akių, ir vėl užpuolė Perlą. Jis žinojo, kad privalo kažkaip elgtis, kad jis turės išspręsti šią tolesnio elgesio mįslę, tačiau nė vienas jam priimtinas atsakymas neatėjo į galvą.

Labiausiai senis troško apsimesti, kad nesuprato užuominos, kad nesusiejo Gerhardo frazės “Žinai, man kažkiek paaiškėjo ir tavo situacija. Staiga supratau, kad per pastaruosius penkis metus tau tikrai nebuvo lengva” su lankstinuku.

Kad jis visiškai nesuvokia Gerhardo pasiūlymo esmės. Jis norėjo apsimesti, jog nesuprantąs, kad Gerhardas reikalauja pinigų…

Perlui buvo aišku - naudingiausia nekreipti dėmesio į mirtį ir susitelkti ties pinigais, tačiau keistas jausmas, kad tai būtų lemtinga klaida, nenorėjo apleisti Perlo…

Jis išgirdo, kaip braška atrakinama laukujų durų spyna, jo ausis pasiekė vaikučių klegesys. Lengvas marčios batų kablukų kalenimas ir skubus, nervingas Gerhardo batų kaukšėjimas…

“Kas iš to??? Kokia prasmė man gyventi, jei vis viena jie manęs nemyli??? Jei jie siūlo man mirti, arba mokėti, jei simboliškai kiša klizmą??? Nejau jie mano, kad visa šį pažeminimą taip, paprastai, praleisiu ir gyvensiu sau toliau?” – mąstė jis.

Beprasmė ir skausminga regėjosi jam tolesnė egzistencija. Staiga jis suvokė, kad iškamša buvo ne tik pats, jo socialinis statusas, jo tariami pasiekimai… visa tai jis buvo suvokęs anksčiau… dabar jis suprato, kad iškamša buvo ir Gerhardas. Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme.

“Ne, aš nebūsiu kupra kitiems, nesileisiu žeminamas. Aš mirsiu drąsiai!” – mąstė jis.

Vienintelis dalykas, kurio jis tą minutę bijojo, buvo tai, kad po mirties gali išaiškėti, jog ir jo meilė žmonai buvo netikra, kad jis jos nesutiks TEN, kaip rašoma gražiose knygose. Arba, dar blogiau, sutiks ją ten su kokiu nors meilužiu, apie kuriuos kaip gyvas nebuvo girdėjęs.

Ši mintis tapo paskutiniu Perlo Timboro blaivaus proto kelionės tašku. Nežinia kodėl, ji be galo jį įsiutino. Staiga jis suvokė, jog veik visas jo gyvenimas, nuo pat pradžios iki galo, buvo idiotiškų kompromisų, veidmainystės ir amžino tiesos nutylėjimo kratinys. Jis tarytum darė tai, ko norėjo pats, tačiau iš tiesų jis net nesugebėjo atskirti savo ir visuomenės poreikių.

Jis vengė konfliktų net tada, kai jie jau būdavo iškilę, o palikęs kitus muštis, jausdavo begalinį pasitenkinimą dėl to, kad jam pavyko išvengti mėlynių.

Tačiau tada jis suvokė, kad tame buvo siaubinga blogybė – per begalinius nuolaidžiavimus, kompromisus ir melą Perlas Timberas neteko savęs. Jis išmoko sužinoti kito nuomonę, tačiau nebemokėjo išgirsti asmeninės…

Visas drebėdamas iš pykčio, dusdamas ir švokšdamas, fiziškai jausdamas tą dešimtmečių, o jam rodės, tūkstantmečių sukrautą nešulį, slegiantį jo pečius, jis, trokšdamas jį nusimesti, it kulka šovė link durų.

Su didžiule jėga atplėšęs jas, jis strimgalviais puolė žemyn. Vienintelis dalykas, kurio jis troško, buvo atsikratyti prakeikto slėgimo, to netikrumo, kuris spaudė visą jo esybę.

Jis skubiai nubildėjo laiptas ir, išsprogusiomis akimis, pražiota burna, išsidraikiusiais plaukais sustojo virtuvėje.

Prie virtuvinio stalo stovėjo jo marti su vasariškais šortais ir permatoma palaidinuke. Tarpdury, rankose laikydamas kartoninę dėžę su produktais bei, kaip Perlas puikiai žinojo, vaikų daiktais, stovėjo Gerhardas.

Kaip tik seniui nulipus žemyn, į virtuvę įbėgo abu mažiai. Jie nustebę sustojo virtuvės centre, sutrikusiais veidukais dėbsodami į savo tokį pažįstamą, tačiau ir paslaptingą senelį. Vaikučių veidai, tyri ir nuoširdūs, buvo beatšaldą senio pyktį, tačiau jis ir vėl pajuto, kaip jo pečiai traška po didžiuliu svoriu;

Paties balsas Perlui skambėjo be galo keistai. Jis tikrai neturėjo nieko bendra su pačiu Perlu, tačiau buvo akivaizdu, kad sklinda iš jo burnos. Jis ir pats sutriko dėl tokio aršaus, pagiežingo savo balso skambesio, tačiau buvo per daug įsijausminęs, kad šitai galėtų jį sustabdyti.

- Jūs manote, kad duosiu jums daugiau pinigų??? Tų, kuriuos pats uždirbau??? Aš visą gyvenimą juos kaliau tam, kad atiduočiau senatvėje savo gobšuoliui sūnui???

Gerhardo akys iš nuostabos išsiplėtė. Jis ėmė murmėti kažką panosėje. Vaikai taip ir liko stovėti prasižioję, nuleidę rankas, o marti ėmė instinktyviai artintis prie jų, norėdama apkabinti.

- Man nerūpi jūsų išlaidos!!! Man jos visai neįdomios!!! Maniau, uždirbi pakankamai! Ir jei tikiesi, kad gausi iš manęs nors centą, labai klysti! Jei taip nori, gali susumuoti, kiek išleidau, tave augindamas! Pažiūrėsim, kas daugiau išleido! Nejau tu manai, kad įbauginsi mane mirtimi!? Kad aš pasiduosiu tavo spaudimui???!!!

Senis ėmė artintis prie Gerhardo. Jo kelyje, pritūpusi ant vieno kelio, apkabinusi vaikus, pasipainiojo marti. Vaikai verkė. Tačiau Perlas to nematė. Jis apėjo “kliūtį” ir toliau, žingsnis po žingsnio, artinosi prie Gerhardo, kuris svarstė, ką reikės daryti, jei tėvas puls. Būdamas vienas, jis be jokios minties būtų smogęs jam į paširdžius, nes seniai, kaip jis žinojo, nelabai kaip kvėpuoja, tačiau prie vaikų jis nė už ką nebūtų to padaręs. Jis nenorėjo, kad mažyliai, kurie ir taip ilgai pergyvens po tokios scenos, matytų dar ir tėčio muštynes su seneliu. Tad jis nusprendė, jog atidarys duris ir išbėgs laukan, išviliodamas senį paskui save. Aišku, negerai, jei tai pamatys kaimynai, tačiau šitai nepalyginamai geriau nei muštis su jo vaikų akivaizdoje.

- Nejau tu manai, kad tikrai bijau mirties??? Tada tu manęs visai nepažįsti! Gyvenime nebūsiu su tavimi po vienu stogu! Net nesvajok, kad kada nors mane daugiau čia pamatysi. Kaip tu galėjai pasiūlyti savo tėvui rinktis mirtį arba pinigus???!!! Kaip tu galėjai???

Senio akys pavirto dviem plačiom monetom, iš kurių, regėjosi Gerhardui, į jį tiesiasi žudikiškos energijos srautai. Juos skyrė gal kokie keturi žingsniai. Gerhardas nebematė žmonos, jam ją užstojo tėvas, tačiau bildėjimas už tėvo nugaras bylojo, jog ji išeina į kitą kambarį. Abu vaikai jau kriokė iš visos širdies. Tačiau Gerhardui nusirito akmuo nuo širdies. “Na, jei reikės, tikrai smogsiu”, - pasakė jis sau.

- Einam pas notarą, einam! Pasirašysiu tą mirties aktą! Aš nebegyvensiu tokio gyvenimo. Einam, renkis! Pirmyn! - senis su kiekvienu žodžiu, kurį išrėkdavo, smogdavo nematomam priešininkui ir sukinkuodavo galva. Jis vis dar tebeskrodė Gerhardą žvilgsniu, tačiau dabar tai buvo tuščias, pavargęs žvilgsnis žmogaus, kurio maitinimo elementai jau išsieikvojo.

- Gerai, tėti, einam, tik tu nesikarščiuok, - ramiai atsakė Gerhardas. Jis pajuto, kaip grįžta pasitikėjimas savimi ir tik staiga užpuolęs galvos skausmas bylojo, kad ši scena ir jam nepraeis be pėdsakų.

- Nebijok, aš žinau, kaip elgtis viešose vietose, patikėk manim, aš per daug gerai tai žinau, - sumurmėjo senis, ir, it staiga sustojęs laikrodis, ėmė trauktis atgal.

Visas jo pyktis dingo, jis pasijuto be galo senas ir pavargęs. Našta tik dar labiau prislėgė jo pečius. Jam buvo sunku kvėpuoti ir sėdėti išsitiesus, kad jis prisėdo ant kėdės…

Buvo pusė penkių vakaro, tačiau saulė dar kaitino. Automobilis sustojo gracingai ir be garso. Jis nebuvo juodas, kaip įprasta tokiais atvejais. Teisybė, šviesiai mėlyna spalva taipogi nešė nemažą tragizmo dozę, tačiau su juoda nė iš tolo negalėjo lygintis.

Dangumi plaukė pavieniai debesys. Rajonas buvo apytuštis, vaikai žaidė kiek tolėliau stovinčių mokyklų žaidimų aikštelėse. Tėvai dar dirbo, o seneliai jau žiūrėjo muilo operas. Vienišos varnos karksėjo veik negirdimai. Buvo keistai tylu. Miesto šurmulys tarsi nesiekė šios vietos, tačiau ir senis, ir Gerhardas to nepastebėjo.

Išlipęs iš vairuotojo sėdynės, Gerhardas užtrenkė duris ir palaukė, kol tai atliko nerangus senis. Tada spustelėjo signalizacijos mygtuką ir apėjo automobilį iš priekinės jo dalies. Kai susilygino su seniu, jis lėtai patraukė kvadratinėmis plytelėmis klotu takučiu baltų, siaurų durų linkui. Senis, tvirtai ir drąsiai, iškėlęs galvą, žingsniavo šalimais. Jis vilkėjo juodą kostiumą, buvo susišukavęs, išsipudravęs veidą. Jo išraiškoje buvo galima išskaityti susirūpinimą, nuovargį ir skausmą, tačiau tik ne baimę.

Šalia žingsniavęs sūnus buvo pabrėžtinai abejingas. Toks “abejingas”, kad jo lūpų kampučiai be perstojo virpėjo.

Pagaliau sukorę tuos dvidešimt metrų, kurie jiems pasirodė be galo ilgi, jie priėjo duris, virš kurių kabėjo ilga, plati lenta su juodomis, “paauksuotomis” rašytinėmis raidėmis “Filas ir Pilas”. Durys atsivėrė pačios ir jie išsyk lengviau atsiduso, papuolę į vėsų priimamąjį. Prie stalo sėdėjo jaunas, gal dvidešimties metų vyras sušukuotais ant šono plaukais ir keistai skaisčiu, kone bruožų neturinčiu veidu. Žvilgsniu jis sekundę tyrė abu atvykėlius. Jo veidas nerodė jokios išraiškos. Regėjosi, jog jis visai nepažįsta emocijų, tačiau jau sekančią akimirką visas persimainė – staiga pakilęs, nusišypsojo, ir, priėjęs prie vyrų, abiem paeiliui paspaudė ranką, pradėdamas, tiesa, nuo Gerhardo.

Perlas pajuto jo rankos tvirtumą. Paspaudimas buvo trumpas, tačiau itin stiprus. Perlas išsyk suprato, kad čia nejuokaujama.

Juos su Gerhardu palydėjo į kambarį – stilingai dekoruotą, didelį. Transliavo krepšinio rungtynes. Jauna, ilgakoje, trumpu sijonu sekretorė atnešė kavos. Jie ėmėsi gurkšnoti karštą gėrimą. Abu tylėjo.

Po kurio laiko vėl atėjo jaunuolis. Jis atsisėdo prie staliuko, už kurio sėdėjo ir Gerhardas su tėvu, tačiau taip, kad neužstotų televizoriaus. Jis paprašė dokumentų. Juos padavė Gerhardas, išsitraukęs ir mažučio diplomato. Jis pagavo priimančiojo žvilgsnį, kuriuo šis skubiai įvertino diplomato vertę.

Gerhardas išsyk pasijuto geriau. Jis tarytum atsistojo ant žemės prakeiktame vandenyje ir dabar galėjo apsidairyti.

- Viskas tvarkoje, - pasakė jaunuolis, - dabar mes paliksime klientą salėje ir pasikalbėsime su užsakovu, - tarė jis, apsisuko, ir išėjo iš kambario.

Gerhardas skubiai nusekė iš paskos. Jis manė, jog pokalbis įvyks koridoriuje – iš patyrimo versle jis žinojo, jog svarbiausi sandėriai sudaromi tam ne itin pritaikytose vietose, tikrai ne erdviuose kabinetuose ir salėse, tačiau buvo nustebintas, kada, perėjęs ilgą, prietemoje skendėjusi koridorių, jie ir vėl papuolė ir erdvią, vėsią patalpą. Langai žvalgė į nuostabų žaliuojančio miško peizažą, iš ant sienų pakabintų kolonėlių sklido maloni ausiai simfoninė muzika.

- Norėčiau paklausti, ar jūs esate įsitikinęs, jog susidorosite su pasekmėmis?

- Be abejo, tarstelėjo vos matomai paraudęs Gerhardas. Jo apatinė lūpa keik atsikišo į priekį, bylodama apie susijaudinimą.

- Vis dėlto rekomenduoju psichologą, - jis ištiesė Gerhardui geltoną vizitinę kortelę, - kuris pagelbės jums po kliento mirties. Jis… Jūsų tėvas?

- Taip, - Gerhardas skubiai linktelėjo. Tačiau kaltas, kaip tikėjosi, nepasijuto dėl mandagaus, santūraus, dalykiško jaunuolio kalbos tono. Jis tarsi visiškai nerodė jokio susidomėjimo jų tarpusavio ryšiais, o paminėjimas apie “kliento” tėvystę buvo privaloma, tačiau absoliučiai nereikšminga detalė.

- Kas moka, tas ir muziką užsako., - melodingu, “dainuojančiu” balsu atsakė jaunuolis.

- Tokiu atveju pranešu, jog turėsite palaukti bent dvi pras iki nuosprendžio įvykdymo. Mes nežudome pirmą naktį.

- Eeaaa, atsiprašau, jūs sakot, kas moka… bet juk moka valstybė, - šaltai tarė Gerhardas. Jų žvilgsniai susitiko. Priimantysis išsyk suvokė – šis žmogus nemėgsta juokauti ir tuojau pat išklojo visą “tiesą” (reikalas tas, jog įstatymas “netobulas” ir “Filas ir Pilas” iš patiklesnių klientų paimdavo pinigus, nors tai visiškai nebuvo būtina. Juos laidotuvių namai gražindavo tik po dviejų mėnesių. Tai buvo pakankamas laikas dar šiek tiek užsidirbti).

- Tada aš atsisakau! - sušuko Gerhardas. - Aš neturiu šešiolikos tūkstančių! Jūs - sukčiai!!! Juk rašėte, kad viskas - nemokamai!!!

- Nesikarščiuokite, gerbiamasis, - puse lūpų šyptelėjo jaunuolis. Jis suvokė, jog šiuo atveju teks pasitenkinti įprastu pelnu ir nusprendė skubiai gesinti gaisrą – klientas buvo per kietas riešutas, - jūs mokate tik formaliai. Iš tiesų neturėsite jokių išlaidų. Gausite tai patvirtinantį dokumentą. Toliau… Jūs… Dalyvausite laidotuvėse?

- Ne, - vis dar išmuštas raudonio, iš įsiūčio tebedrebančiu balsu burbtelėjo Gerhardas.

- Tūkstantis trys šimtai už valandos trukmės filmą su dešimčia jūsų pasirinktų herojų, statistais ir jūsų scenarijumi bei papildomi keturi šimtai už nuotraukas. Pinigai mokami iš anksto, iš karto po skambučio, informuosiančio jus apie kliento mirtį. Tada ir suderinsime scenarijų.

- Tvarka, - jau nurimęs, ramiai atsakė Gerhardas. Jis susitvardė ir pajuto nuovargį. Procedūra, jo manymu, gerokai užsitęsė. Tad jis norėjo kuo greičiau viską baigti - jis norėjo bent šiek tiek pailsėti, juo labiau, kad buvo poilsio diena, šeštadienis.

- Ar žinote, jog, apsisprendus nutraukti sutartį dar prieš mirties aktą, jūs turėsite sumokėti baudą, kurios suma du tūkstančiai dolerių?

- Tai dabar žinote, - ramiai atrėmė jaunuolis. Gerhardas jam nekėlė jokio priešiškumo. Tad, nusprendęs nesivelti į žodžių kovą, jis toliau tęsė, - Sutartyje yra numatyta dar daug sąlygų. Iš jų suminėsiu svarbiausias – pabėgimo atveju, sutikęs savanoriškai mirti yra nužudomas bet kokiomis priemonėmis. Jei sutikęs savanoriškai mirti išreiškia nerimą, viršijantį vidutinį lygį, jis gali būti numarintas anksčiau sutarties numatyto termino ir kitokiu, nei sutartyje numatyta, būdu. Bet kokios jo kalbos laikomos neatitinkančiomis tikrovės, jis neturi teisės susiekti su teisėsaugos, sveikatos apsaugos, teisėtvarkos institucijų darbuotojais, sveikatos sutrikimo atveju jis taip pat skubiai numarinamas… Tai tokios būtų pagrindinės sąlygos… Jei norite, galime dabar pat pasirašyti sutartį…

Jis ištiesė ranką – mažutę, visiškai neplaukuotą, ant riešo sidabru blizgėjo prabangiu atrodantis laikrodis. Rankoje jis laikė visą tuntą popierių.

Gerhardas be žodžių paėmė juos ir pasirašė ant trijų paskutinių lapų, kaip nurodė jaunuolis.

- Labai malonu, - nusišypsojo jaunuolis, kai Gerhardas atsilošė ir nustūmė nuo savęs sutarties lapus - tik įvykdžius egzekuciją, mes jums pranešime.

- Ačiū, - tarė Gerhardas ir, palikęs už nugaros “Filo ir Pilo” laidotuvių namus, skubiai iškeliavo namo.

Tačiau, jau užvedus automobilį, jam toptelėjo, kad vis tik yra labai negražu neatsisveikinti su savo seniu. Jis vėl išlipo iš mašinos, ir, priimamajame išvydęs tą patį jaunuolį, tarė jam:

- Prašau, - jis vos pastebimai gūžtelėjo pečiais, - jis vis dar tame pačiame kambaryje.

- Tai aš galiu…??? – nutęsė Gerhardas. Jam regėjosi, jog šie laidojimo namai – keista šventovė, neįprastas pasaulis, kuriame viskas kitaip, nei jis yra pripratęs.

Jis spustelėjo mažučio pultelio, stovėjusio dešiniame stalo kampe, mygtuką ir sumurmėjo jog “trečiame – lankymas”.

Gerhardas tuo metu paliko priimamąjį ir keliavo tamsiu koridoriumi pas savo tėvą. Visa išrodė be galo keista – jis žinojo, jog turėtų justi gėdą ir kaltę, tačiau nieko panašaus nebuvo. Jis buvo abejingas. Keistai, negyvai abejingas viskam. Tai buvo be galo malonu ir savotiškai keista. Jis negalėjo atsistebėti tuo, kaip pakrypo įvykiai. Juk nešdamas seniui klizmą ir lankstinukus, jis visiškai nesitikėjo tokios jo reakcijos. Jis net nenorėjo, kad šis mirtų. Tiesiog jis privalėjo kažkokiu būdu paprašyti jo pinigų dalies. O dabar viskas išėjo taip idiotiškai…

Gerhardas suprato, kad Uršulės žodžiuose, jog visiems nuo bus tik geriau, yra tiesos, tačiau kažkas kito, jam nesuvokiamo, jo viduje plėtėsi ir augo, sėdamas nepasitikėjimą savimi, baimę ir tuo pačiu abejingumą.

Jis nejučia pasiekė reikiamas duris ir įėjo pro jas. Jis pasuko apvalią rankeną ir užtiko savo senį, įsispoksojusį į ekraną. Regėjosi, jo niekas negali atsisukti nuo magiško reginio, kuris vystėsi kitoje realybės pusėje.

- Aaaa, - tarė Gerhardas. Tėvas pasuko į jį galvą. Jų žvilgsniams susidūrus, Gerhardas išsyk suvokė, kokioje neviltyje yra jo tėvas – žvilgsnis buvo bukas ir tuščias, kaip sykį jo gyvenime matytų kaimo šunų, kurių šeimininkas buvo miręs, o maistą jiems nešė kaimynas iš gretimos sodybos.

Tėvas netarė nė žodžio. Jo paniuręs veidas bei kiek papūstos lūpos su žvilgsniu sudarė tokį paradą, kad buvo visiškai aišku – senis vargiai atsities po šito. Gerhardas matė susenusį, neviltyje paskendusį, sužlugdytą žmogų, kuris net nebandė išeiti iš situacijos iškelta galva. Gerhardas pajuto gailestį Perlui.

Gerhardas perėjo visą kambarį ir žnegtelėjo šalia tėvo. Jis niekaip nesuprato, ką čia veikia ir ko atėjo. Jis žinojo, kad šioje situacijoje yra kažkas nenormalaus, visiškai nesuvokiamo, tačiau jo protas neveikė. Jis tarsi sėdėjo vakuume, žaidė kompiuterinį žaidimą, kuriame vieną po kito žudė žmones, nors o pats mąstė apie gailestingumą ir keikė tą, kuris spaudinėjo valdymo pultelio mygtukus.

- Tėti, - tarė Gerhardas. Po to pasisuko į jį. Juos teskyrė gal trisdešimt centimetrų. Tėvo žvilgsnis buvo nerealus, netikras. Jo žvilgsnis tebeskleidė tą sugniuždyto žmogaus apdujimą.

- Tėti, atsisveikinkim, - Gerhardas nė nepajuto, kaip išskleidė apkabinimui rankas. Jis negalėjo suvokti, kodėl taip padarė. Tai įvyko be jo proto leidimo, be jokios jo komandos. Tėvas staiga pavirto savu, be galo pažįstamu žmogumi, netgi Gerhardo dalimi ir suvokimas, kad jis tuojau mirs, kad tai yra jų atsisveikinimas visiškai nenorėjo jo aplankyti. Tėvas gi, pamatęs sūnaus glėbį, staigiai puolė į jį ir iš visų jėgų apkabino sūnų. Jis suspaudė jį savo glėbyje, tarytum norėdamas sutalpinti visą tą per gyvenimą neparodytą meilę, kurios jame dar buvo tiek daug, tačiau, kaip jis pats jautė, ir tiek mažai.

Jis visomis jėgomis suspaudė sūnų ir net nepajuto, kaip iš jo akių nenustojamu srauto ėmė riedėti ašaros. Senis negalėjo nieko padaryti. Per visą gyvenimą patirtos nuoskaudos, nors būti mylimam ir mylėti staiga sutilpo į vienintelę akimirką. Taip buvo neišreiškiama žodžiais ir jis, Perlas, norėjo įspausti sūnui į krūtinę, pasakyti jam jausmu savo būseną, tą stebuklingą jam justą meilę, tą nenusakomą šilumą ir atsidavimą mylimam sūnui.

Gerhardas ėmė balsu raudoti. Jis nežinojo kas jam nutiko. Tačiau staiga jis pasiuto be galo purvinas, menkas, apgailėtinas. Visas staiga pasikeitė. Dingo tai, ką jis buvo įpratęs vertinti - noras vadyti situaciją, pasitikėti savimi.

Jis buvo mažas berniukas, vaikas, kuris trokšta globos ir artumo ir šalia buvo žmogus, kuris gali tai duoti. Tačiau jau buvo per vėlu kažką pakeisti…

Jie taip verkė lygiai tris minutes ir keturiolika sekundžių, po to tėvas staiga pašoko nuo sofos ir tyliai sušnabždėjo:

Gerhardas pakilo. Jis nusivalė ašaras. Tėvo veidas, toks raukšlėtas, prakaulus, tačiau ir jaunatviškas, jam buvo toks artimas, kad jis staiga suvokė, jog miršta artimiausias jo žmogus.

Gerhardas staiga panoro sustabdyti šį spektaklį. Juk visai nebuvo būtinybės viską tęsti. Jis gal net ir būtų taip padaręs, kadangi tą akimirką įprotis skaičiuoti ir viską, ką pradėjo, baigti, buvo apleidęs jo esybę.

Tačiau tuo metu suskambusi galvoje Uršulės žodžiai: “Na ką gi, jei senis, tuo geriau. Juk pats žinai, kad jam sunku gyventi. Be to, atsilaisvins antras aukštas. Taip bus geriau visiems. Ir jam, ir mums, ir vaikams”.

Jis žinojo jog jei dabar parsiveš tėvą namo artimiausias mėnuo taps jam tikru košmaru. Jis per daug gerai pažinojo Uršulę, jog patikėtų, kad ji atleis jam tokį dalyką – praleistą galimybę palengvinti buitį ir atlaisvinti kambarį…

Apsisuko ir išėjo. Nebuvo jokio laukimo, jokio noro sušukti “sudie” arba keisto lemties jausmo, kaip rašė tuose dar vaikystėje skaitytose knygose. Viskas buvo paprasta - iki nerealumo – taip, kad neatrodė, jog toks paprastumas įmanomas.

Senis gi, likęs vienas kambaryje, pajuto dar didesnę meilę savo sūnui. Visą jo kūną užliejo karštis, jis troško tik vieno – daryti gera, aukotis. Jei senis tuo metu būtų nebūtų turėjęs sūnaus, būtų skubiai palikęs namą valkatoms.

Sūnaus išdavystė visiškai dingo iš jo akių. Liko tik noras, kad jam būtų gerai, kad gražūs užaugtų jo anūkai, kad sėkmė ir džiaugsmas lydėtų juos kiekviename žingsnyje.

Jis buvo apstulbęs nuo to, kad jo tarytum nebeliko. Senis, kaip vienetas prapuolė. Teliko visaapimančios meilės jausmas ir jis tikėjo, kad jis, tas karštis, yra geriausia, ką jam teko patirti.

Ir nors senis suvokė, kad turi mirti, nors tai ir buvo neįtikėtina ir nerealu, nors jis ir galėjo užimti savo protą apmąstymais apie tai, koks niekingas yra jo sūnus arba – kokia apverktina jo lemtis, tačiau vis tai jo nebedomino. Nebedomino jo net ir pats asmeninis likimas, nes, regėjos jam, svarbiausia jau buvo įvykę – jis nesuvokiamu sau būdu susiliejo su tuo šiurpą keliančių, palaimingu, verčiančiu sielą dainuoti, keliančiu palaimą, priverčiančiu užmiršti visus skausmus karščiu. Ir tai, jo manymu, buvo svarbiausia.

Kada pas senį atėjo baltu kostiumu vilkintis žmogus, jis jau buvo pasirengęs. Tuo metu jis miegojo ant kušetės, apsiklojęs vilnone antklode. Išgirdęs beldimą, jis staiga pašoko. Jo mintyse aiškiai suskambo žodis:

Senis išdidžiai atlošė galvą. Jis nebebijojo mirti. Jis žinojo, kad šiluma, laimės versmė laukia jo anapus, jis beveik fiziškai juto žmonos buvimą šalia. Iki tol buvęs visiškas ateistas, nors paskutiniais mėnesiais iki mirties akto senį kankino keista nuojauta, kad už viso pasaulio sukūrimo turi slėptis kažkokia keistai didinga ranka, dabar, po to, kai pajuto tą visagalį karštį, jis nebeabejojo KITO pasaulio buvimu. Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad ten, anoje, pusėje, jo laukia žmona ir palaima. Jis netgi laukė, kol pajus lemtingąjį dūrį, akimis žvelgdamas į švirkštą, kurį laikė rankoje liesas jaunuolis…

Nerimą jam kėlė tiktai tai, kad Perlas buvo tikrai nuodėmingas. Ir tai, kad vis dėlto, kaip ten bebūtų, jį čia atvežė jo paties sūnus.

- Gerbiamasis, turiu jums pranešti, kad, jums pačiam sutikus, vyriausybės parengtos teisinės bazės mums suteiktomis teisėmis artimiausio pusvalandžio metu mes įvykdysime jums mirties aktą, - tarė jaunuolis. Jam ant galvos buvo uždėta balta kepuraitė, jis šypsojosi idiotiška, bereikšme šypsena. Seniui jis pasirodė simboliu šio iškrypusio, išsisėmusio pasaulio ir jis vėl, po akimirkos jaudulio, pajuto ramybę ir įsitikinimą, kad viskas jam tik į naudą.

- Tikrai? – su nuostaba ištarė jaunuolis. Jis lėtai, žingsnis po žingsnio, artinosi prie senio.

Juos skyrė gal du metrai, kada staiga atsilapojo palatos durys. Susikaupęs, kupinas rimties senis kruptelėjo iš netikėtumo. Jis patraukė akis nuo gydytojo ir nukreipė žvilgsnį į figūrą, kuri sustingo tarpduryje.

Jis jau norėjo pulti prie tėvo, kada jaunuolis baltu chalatu staiga išsitraukė iš kišenės juodai žvilganti pistoletą ir nukreipė jo vamzdį į Gerhardą:

- Užsakovas! Užsakovas, velniai tave rautų. Paskambink savo šefui, jei netiki! - sušuko Gerhardas, jausdamas, kaip ima virpėti rankos.

- Baik, gerai? Man neįdomu! Sumokėsiu tą baudą, - Gerhardas ištraukė iš kišenės piniginę. Ji tuojau pat iškrito iš rankų, atsimušdama į grindis.

Duslus “Bum” tarsi pažadino visus iš protinio miego ir privertė blaiviau pažvelgti į pasaulį.

Jaunuolis žengtelėjo atatupstas. Gerhardas pripuolė prie tėvo ir čiupo jį į savo vyrišką glėbį. Jaunuolis daugiareikšmiškai sukosėjo, tačiau tai nieko nedomino.

- Klausykite, emocijas reikšite po to, kai sukėsite baudą. Prašau praeiti su manimi, - tarė jis.

Tačiau Gerhardas nė nesirengė to daryti. Jis suspaudė tėvą taip, kad jis ėmė dusti. Iš tėvo akių ėmė riedėti didžiulės, rubino didžio ašaros. Jį krėtė šiurpas. Viso gyvenimo triūsas nebeatrodė jam beprasmis. Begalinės laimės pojūtis, suvokimas, kad jis yra brangus ir mylimas taip apsvaigino senį, kad tą akimirką jis įtikėjo Dievą.

Jo kūnų ritosi purtančios Perlą laimės bangos. Jis negalėjo patikėti, kad toks džiaugsmas, tokia neįtikėtina lengvybė įmanoma pati savaime, kad tokia įvykių eiga galima be Jo valios… Perlas, iš visų jėgų spausdamas masyvų sūnaus kūną, vaizduotėje regėjo patį Jėzų, švytinčiu veidu ir akinamai baltais džinsais bei marškiniais, iš tolo mojantį jam, Perlui, ranka. Jis buvo toks savas, kad perlui pasirodė, jog Jėzus tik – tik išėjo iš mėgiamiausios jo alinės ir stengiasi dabar prisiminti, kiek išgėrė bokalų

- Aš atsiunčiau tau meilę, - tarė Jėzus, vos regimai judindamas savo lūpas ir šie jo žodžiai be sustojimo skambėjo Perlo galvoje…

Galiausiai Gerhardas paleido senį, išsitraukė iš kišenės baltą nosinę, nusišluostė ašarotas akis ir garsiai nusišnarpštė. Perlas trypčiojo šalia ir sutrikusiai žvelgė į pilką minkštą kilimą.

- Norėčiau, kad mes viską teisiškai pagrįstumėm, - šypsodamasis tarė jaunuolis. Dabar jis nebeturėjo nei švirkšto, nei pistoleto, jo rankos buvo sunertos už nugaros ir priminė jis greičiau liokajų, ar, blogiausiu atveju, padavėją, tačiau iki budelio jam buvo labai ir labai toli.

Perlui netgi dingtelėjo, jog prieš tai įvykusi scena, kuomet šis vaikigalis vos jo nepribaigė, tebuvo haliucinacija, tačiau kada jis ir vėl ėmė lėtai, pabrėžtinai ramiai žingsniuoti, rodydamas jiems su Gerhardu kelią ir savo siaura nugara linguodamas prieš akis, jis prisiminė tą ramią, netgi gracingą eiseną ir įsitikino, jog visa buvo tikra…

Visiems nuėjus į priimamąjį, Gerhardas sumokėjo baudą, gavo kvitą, sutartis savanoriškai mirti buvo anuliuota su dar vieno notaro, kuris nulipo iš antrojo kontoros aukšto, pagalba. Visi – budeliukas (kaip jį pakrikštijo Perlas), sekretorius (taip mintyse priimantįjį pavadino Gerhardas), notaras ir abu pagrindiniai dramos, vos netapusios tragedija, herojai išgėrė po taurę šampano ir Gerhardas su Perlu grįžo atgal namo.

Jau po mėnesio nuo šių įsimintinų įvykių Uršulė pradėjo dirbti sekretore sąvaržėles gaminančioje kompanijoje. Vaikai ėjo į darželį. Perlas mokėjo už komunalines paslaugas. Jis nebesijuto nereikalingas, tačiau jo iliuzijos dėl pašiltėsiančių tarpusavio santykių (taip jis ėmė manyti pirmosiomis dienomis po to, kai vėl grįžo namo) žlugo su kurtinančiu trenksmu – pabandžius rodyti artimiesiems šilumą, jį užklupdavo sutrikusi šypsenėlė, o vėliau – kai jis išeidavo iš kambario, arba vakare, kai visi jau “miegodavo”, jo ausis pasiekdavo pašaipus krizenimas. Jis aiškiai žinojo, jog tai jo, Perlo, savybės ir vėl tapo pašaipos objektu…

Bet po to atvejo Perlas stulbinamai pasikeitė. Jis net nejuto, kaip smegenų kompiuteris pakeitė darbo programas. Jis visiškai kitaip žvelgė į pasaulį - nebebuvo suirzęs, nebreiškė pretenzijų gyvenimui. Ir emocinė būsena tapo stabili – jis žinojo, kad ten, kitoje gyvenimo pusėje, jo laukia žmona ir pats Dievas, kuriam jis netgi pradėjo melstis. Be to, ėmė lankytis bažnyčioj, priėjo išpažinties.

Pinigai nebeteko tos magiškos traukos, kuria anksčiau jie masino jo akį, nors dažnai jis ir pagaudavo savo pirštus virpant, kada mesdavo pinigus į aukojimo krepšį bažnyčioje.

Beviltiško norą likti jaunu ir turtingu, įtakingu ir svarbiu, jis pakeitė troškimu tyliai numirti. Regėjosi jam, kad tikrasis gyvenimas, tikroji meilė ir palaima laukia jo ten, kitoje upės pusėje, kurios jis dar visai neseniai taip bijojo, kuri regėjosi jam pragaru, prakeiktųjų miestu… Kūniškoji būtis nebebuvo jam tokia absoliuti vertybė, nors vis dėlto jis pagaudavo save žvilgčiojant į jaunų moterų kūnus ir širdis jo imdavo daužytis taip pats spėriai, kaip ir anksčiau.

Jis tapo linksmesnis, į viską žvelgė su neslepiama ironija. Skausmas dėl pašaipų ir susvetimėjo, kurį jis visad juto taip stipriai, nežymiai tebebadė jo krūtinę, tačiau tai buvo liūdesys dėl aplinkinių nesuvokimo, “kam”, “kodėl” jie gyvena, nei dėl to, kad jis išgyveno dėl savęs.

Laiką jis leido linksmai ir nerūpestingai. Ypač jis mėgo pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį,ir penktadienį. Tomis dienomis iki pat 16.00 namai būdavo tuštut tuštutėliai. Ir jis, Perlas, galėjo netrukdomas valgyti, riaugėti, čepsėti, jis galėjo keiktis ir šūkalioti, garsiai klausytis muzikos ir netgi pašokti ant virtuvinio stalo, rėkiant į šluotą – įsivaizduojama mikrofoną (tiesa, toks galingas, antgamtinis įkvėpimas apimdavo jį labai reta).

Perlo dieno lėkė šviesos greičiu. Kiek nuobodžiaudavo jis tik savaitgaliais, tačiau vėliau įsigudrino keliauti į interneto kavinę, kur susipažino su vieniša ponia, kuri, tiesa, nepatiko jam kaip moteris, tačiau kaip žmogus – labai. Jie praleisdavo valandų valandas pliaukšdami visiškus niekus apie tai, kaip geriau iškepti vištą arba kas būtų nutikę, jei vis dėlto vokiečiai būtų laimėję trečią pasaulinį karą.

Nerūpestingai ir linksmai leisdamas dienas, Perlas nejučia pasidavė įsitikinimui, kad baisiausia, ką jam buvo paruošęs gyvenimas, liko už nugaros. Jis manėsi jau pergyvenęs ir išdavystes, ir rietenas su artimaisiais ir savo meilės paniekinimą. Dar daugiau, jis netgi didžiavosi savo sūnumi, kuris, jo manymu, sugebėjo pasipriešinti savo kraugeriškai prigimčiau bei žmonai ir paklausė širdies balso…

Taip pat šventai jis tuo tikėjo ir lapkričio šešioliktąją, kada, kai jo namiškių nebuvo namie, jis, spustelėjęs namų šildymo sistemos įjungimo mygtuką, pamatė, jog pastarasis susidėvėjo – pirštas sulindo į pultelį, o jį ištraukus, mygtukas išlėkė laukan ir, nupiešęs ore nematomą puslankį, nusileido ant žemės.

- Prakeikti apsimetėliai, - sumurmėjo Perlas, ir nukėblino į rūsį, tačiau įrankių dėžėje atsarginio mygtuko nebebuvo. Nebuvo jo ir virtuvėje, atsarginių virtuvinių įrankių komplekte, garaže, tualeto spintelėje. Vienintelė vieta, kur Perlas dar galėjo rasti nelemtąjį mygtuką, buvo sūnaus seifas.

Nors Perlas ir nenorėjo veržtis į teritoriją, kurią žinojo esant “tabu”, tačiau kiaurai kaulus besismelkiantis šaltis jo neklausė. Tad Perlas atsiduso ir, ryžtingai pakėlęs galvą, nuėjo į sūnaus kabinetą.

Truktelėjęs rankenėlę, jis su didžia nuostaba suvokė, kad seifas atrakintas, nors rakto spynoje ir nebuvo. Perlas lėtai atvėrė seifo duris, tačiau išvydo tik krūvas popierių. Jis tyliai nusikeikė. Senis jau buvo beuždarąs seifą, kada ant vieno iš dokumentų perskaitė: “Perlas Timberas”. Senio širdis pašėlo. Ji ėmė plakti taip spėriai, kad jis nepatikėjo savo pojūčiais.

Mes, Katalikiškosios Misijos Atstovai iš vienos pusės ir Gerhardas Timberas iš kitos, pasirašome šią sutartį, kurios objektas yra Perlo Timbero gyvybė.

Tuo atveju, jei Gerhardas Timberas įvykdys esminę sąlygą ir nutrauks priešlaikinę perlo Timobero mirties akciją, mes, Katalikiškosios Misijos Atstovai, sutinka nuo duotų metų 06 mėnesio 15 dienos mokėti Gerhardui Timberui kompensacija už Perlo Timobero gyvenimą jo namuose, jo psichologinį bei fizinį komfortą bei geras gyvenimo sąlygas, kas bus reguliariai tikrinama specialių slaptų kamerų pagalba.

Kompensacija su darys penkių minimalių atlyginimų dydį, mokesčiai iš jos nebus nuskaičiuojami. Sutartis bus nutrauktas Perlo Timbero mirties atveju.

Gerhardas Timberas įsipareigoja išlaikyti sutarties sudarymo sąlygas ir patį faktą paslaptyje, jai iškilus į viešumą pasižada kategoriškai teigti jos sudarymo faktą.

Tyčinis sutarties sudarymo fakto pranešimas Perlui Timberui bus laikomas teisniu pažeidimu, už ką Gerhardas Timberas gal būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Smulkesnė sutartis bus saugoma Katalikiškosios Misijos Atstovybės seife. Dokumentas - kopija, likęs Gerhardo Timbero namuose, laikomas teisiškai negaliojančių ir negali būti traktuojamas kaip turintis juridinę galią.

Jonas Genimas

Baisi žinia Perlui Timberui